Paprastai pradedantysis sportuoti dega dideliu entuziazmu pasiekti užsibrėžtų tikslų. Entuziazmas generuoja didelį energijos kiekį, kurį savaime suprantama stengiamasi išlieti su kaupu. Nieko blogo užsibrėžti konkrečius ,siekiamus tikslus sporte. Tik bėda ta, kad lūkesčiai būna dažnai nepamatuoti ir susidaro tokia situacija kai stengiamasi labai greitai pramušti su galva sieną. Toks scenarijus, kai pradedantysis griebiasi visko ir iškart, tokį elementarų dalyką kaip polilsis nustumia į antrą planą. Mes nuolat girdim, kad reikia būti "užsispyrusiam", "atiduoti paskutinį prakaito lašą" ir pan. Tokios frazės virsta nuolatiniu informacijos srautu, kuris užsifiksuoja pasamonėj. Taigi galiausiai požiūris į poilsį tampa neadekvatus, sportas tampa ne maloni kelionė, o kova su savimi. Iš to atsiranda įdomus paradoksas - pilnavertis poilsis tampa sunkiau įgivendinama užduotis nei efektyvi treniruotė. Aš žinau,kad atsiras tokių, kurie sakys, jog viskas atvirškčiai - poilsiaujama per daug susikuriant pasiteisinimus: "šiandien nesportuosiu, nes vėlai iš darbo grįšiu" ar " vakar draugo gimtadienis buvo.." ir pan. Ir jie bus teisūs. Natūraliai kyla klausimas kaip rasti tą aukso viduriuką tarp poilsio ir treniruotės? Manau reikia stengtis pažinti savo kūną, ir įsiklausyti į jo siunčiamus signalus. Dabar rašydamas šitą rašliavą jaučiu kad pečiai pavargę nuo stovėjimo ant rankų - padarysiu kelių dienų pertrauką.
Pamenu, anksčiau kelias dienas nepasportavęs psichologiškai blogai jausdavausi - atsirasdavo lengvas polinkis į paranoją ( kad nutruks treniruočių ciklas ir nepasieksiu rezultatų). Tačiau gyvenime dažnai pasitaiko situacijų kai pilnavertiškai realizuoti treniruotes tampa neįmanoma - atostogos, nenumatytos aplinkybės ir pan. Šiandiena į tai žiūriu kaip į galimybę persikrauti - pasiilgstu sporto, truputį atitrūkęs galiu tarsi viską daryti "iš naujo", pabėgu nuo rutinos. Tačiau niekad tokiom situacijom nepiknaudžiavau ir savęs neapgaudinėjau. Tai veikiau kaip netikėtai pasitaikiusi galimybė. Kartais reikia žengti žingsį atgal tam kad poto galėtum žengti du žingsius į priekį. Niekada sąmoningai nekuriu tokių progų "paatostogauti", stengiuosi kiek įmanydamas laikytis disciplinos. Taigi pasitvirtina tas paradoksas,kad kartais pati treniruotė nėra sunkiausia treniravimosi proceso dalis. Poilsis būtinas ne tik fizinei, bet ir mentalinei regeneracijai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą