Sportas ir moterys.

Tradicinis evoliucinis požiūris teigia,  kad fizinė jėga pas vyrą vystėsi iš poreikio apsaugoti savo palikuonis, sugebėti konkuruoti dėl geresnės patelės. Taigi fizinė jėga turėjo tiesioginę paskirtį natūralios atrankos procese. Šiandien manau, kad sportas labiau susijęs su mentaliniais aspektais. Ir jeigu man kadanors gyvenime padėjo aktyvi fizinė veikla su moterimis, tai greičiau dėlto kaip tai priverčia mane jaustis, o ne dėlto, kad turėčiau gražų presą. Gali turėti 50 cm bicepsą, bet iš jo 0 naudos, jeigu sportuoji tik dėlto, kad konpensuoti savo menkavertiškumo kompleksus. Kitavertus sportas gali išugdyti pasitikėjimą savimi. Taigi negalima vienareikšmiškai vertinti sporto ir psichinės sveikatos - viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio, į save ir aplinką, nuo bendrų nuostatų ir vertybinės skalės. Sviestas sviestuotas... Visdėlto paimkim tą scenarijų kai aktyvi fizinė veikla labai teigiamai veikia mentalinę būseną - kokios tai gali turėti įtakos santykiuose su moterimis?

Svarbu pasakyti, kad sveikas sportas subalansuoja kūno energiją, adekvačiai aktyvuoja visas čakras. Paprastai, dėl įtempto galvojimo, kasdieninių rūpesčių visa energija keliauja į galvą, toks disbalansas gali sukelti depresiją. Taigi sportas padeda atsipalaiduoti ir jaustis lyg ant lengvų sparnų. Tai sukuria konforto zoną, kurioje merginai malonu būti - merginą paveikia ta teigiama energija, kurią vyras spinduliuoja. Tai labai svarbu, turint galvoje, kad vyras yra vedlys kuris turi sukurti atsipalaidavimo jausmą, o kad tai padaryti jis visų pirma pats turi būti atsipalaidavęs Žinau kad yra tokių, kurie dabar klausia, kodėl tuomet neužtenka paprastos meditacijos tokiam efektui pasiekti? Juk meditacija irgi padeda pasiekti ramybę, paskatina savireguliacijos procesus. Medituodamas, nesužadini tokio testosterono išsiskyrimo į organizmą, kaip sportuodamas. Tai hormonas, kuris lemia seksualumą, vyrišką energiją. Testosteronas dažnai vadinamas "sėkmės hormonu" - vyrai kurių organizme daugiau testosterono bus linkę labiau rizikuoti, elgtis drąstiškai. Taigi šis hormonas skatina iniciatyvumą. Jis skatina prieiti prie patinkančios merginos, suspausti jai ranką ir pažiūrėjus giliai į akis pasakyt "tu man patinki" ir tau visiškai nesvarbu, kad tave ji gali atstumti, nes tavyje dega ugnelė, tu žinai, kad laiko ir erdvės kontrolė tavo rankose. Dėl aukšto testosterono kiekio tu jautiesi lyg galėtum viską išnešti n.., bet tuo pačiu jauti pilnatvę. Jokiu būdu to nereikėtų painioti su agresyvumu, nes energiją, kurią sužadina testosteronas yra teigiama. Mes daug kartų girdėję, kad merginoms "patinka savimi pasitikintys", dėl vidinių savireguliacijos procesų, kurios paskatina sportas pasitikėjimas tampa ne kažkokia socialinė priemonė kuri turi "padėti sužavėti" merginą, o pats natūraliausias dalykas. Tiesa ta, kad tai tampa taip natūralu, kad mergina tai iškart supranta - pas ją evoliuciškai užkoduota atsiverti dominuojančiam patinui ,kuris jai padovanos sveikiausius ir stipriausius palikuonis. Taigi merginos turi išsiugdžiusios uoslę, kuri jom padeda prafiltruoti patinus, kurių pasitikėjimas savimi yra suvaidintas.

Nepaslaptis, kad sportas ugdo tokias charakterio savybes, kaip disclipina, užsispyrimas, kantrybė. Disciplinuotas vyras, bus linkęs labiau įsikibti į savo gyvenimo tikslus. Kiek kartų esame girdėję, kad "nuo kitos vasaros pradedu bėgiot" ar "nuo rytojaus pradėsiu uoliai mokintis", tačiau tokie pažadai lieka neišpildyti? Taip yra todėl, kad vyrai tokius scenarijus tiesiog gerai įvertina, jie supranta, kad tai pakeistų jų gyvenimą, bet jie to nenori, bijo. Yra skirtumas tarp pozityvaus situacijos įvertinimo ir tikro užsispyrimo. Aš visada sakiau, kad sportas tau suformuoja viena labai svarbią nuostatą gyvenimę - jeigu tu dėl kažko sunkiai padirbėsi - tai ir turėsi. Kuom tai padeda su merginomis? Vyras kuris aktyviai siekia savo tiklsų gyvenime ir neleidžia sau išsibalansuoti, kaip laivas, kuris turi stiprų korpusą, kuriam nebaisios jokios audros. Papraščiau tariant toks vyras turės galią, prie kurios leis prisiliest merginai. Žinoma jei ji bus gerutė :) Vyras, kuris paverčia moterį savo gyvenimo tikslu neturi jokios galios, nes ta mergina ir tampa jo galia, kurios jis negauna ir negaus. Ji turi žinoti, kad nesvarbu ar ji yra tavo gyvenime ar ne tu vistiek jausi vidinę pilnatvę ir neišsiblaškysi nuo savo tikslų.

Sportas taip pat pagerina laikyseną, stovėseną. Tavo žodžiai gali meluoti, bet tavo kūnas niekada nemeluoja. Jis yra tavo gyvenimo stiliaus, minčių produktas. Sveikame kūne konfortas. Tai turi įtakos tavo savijautai. Taigi stipri laikysena yra tavo vizitinė kortelė merginoms. Reikia mankštintis tol kol tai taps natūralu - jei dirbtinai bandysi vaizduoti stiprią laikyseną, merginos tai supras ir jų akyse tapsi mažas berniukas, kuris stengiasi elgtis gerai prieš tėvus tam, kad kalėdų senelis parneštų gerų dovanų.

Nuolat akcentuoju, kad sportas sureguliuoja koncetraciją. Tai manau svarbu ir sekse. Tavo koncetracija ir sąmonės srautas sekso metu negali pasilikti galvoje. Tu turi paskirstyti koncetraciją bendriem savo kūno pojučiam. Vaikinai ilgai neištveria sekso metu, nes būna užstrigę savo galvoje, jie būna susikoncentrave ties mintim "kokia ji  gerulė" ar "kaip man gerą". Nesakau, kad reikia blokuoti pasitenkinimą sekso metu. Tiesiog jis turi būti nukreiptas į bendrus pojūčius. Jeigu tu užsikabini už kažkokios racionalios minties, tu neleidi pilnavertiškai įvykti natūraliam kūnų susiliejimui.

Taigi sportas gali turėti tikrai nemažos įtakos santykiams su merginomis. Tačiau tik tuo atveju, kai sportas yra adekvati veikla, o ne mechaninis darbas, kuris asocijuojasi su monotonija.

Ko reikia moterims norint išlaikyti gerą figūrą?

Gero vyro.

Neįprastas požiūris į poilsį

Paprastai pradedantysis sportuoti dega dideliu entuziazmu pasiekti užsibrėžtų tikslų. Entuziazmas generuoja didelį energijos kiekį, kurį savaime suprantama stengiamasi išlieti su kaupu. Nieko blogo užsibrėžti konkrečius ,siekiamus tikslus sporte. Tik bėda ta, kad lūkesčiai būna dažnai nepamatuoti ir susidaro tokia situacija kai stengiamasi labai greitai pramušti su galva sieną. Toks scenarijus, kai pradedantysis griebiasi visko ir iškart, tokį elementarų dalyką kaip polilsis nustumia į antrą planą. Mes nuolat girdim, kad reikia būti "užsispyrusiam", "atiduoti paskutinį prakaito lašą" ir pan. Tokios frazės virsta nuolatiniu informacijos srautu, kuris užsifiksuoja pasamonėj. Taigi galiausiai požiūris į poilsį tampa neadekvatus, sportas tampa ne maloni kelionė, o kova su savimi. Iš to atsiranda įdomus paradoksas - pilnavertis poilsis tampa sunkiau įgivendinama užduotis nei efektyvi treniruotė. Aš žinau,kad atsiras tokių, kurie sakys, jog viskas atvirškčiai - poilsiaujama per daug susikuriant pasiteisinimus: "šiandien nesportuosiu, nes vėlai iš darbo grįšiu" ar " vakar draugo gimtadienis buvo.." ir pan. Ir jie bus teisūs. Natūraliai kyla klausimas kaip rasti tą aukso viduriuką tarp poilsio ir treniruotės? Manau reikia stengtis pažinti savo kūną, ir įsiklausyti į jo siunčiamus signalus. Dabar rašydamas šitą rašliavą jaučiu kad pečiai pavargę nuo stovėjimo ant rankų - padarysiu kelių dienų pertrauką.
Pamenu, anksčiau kelias dienas nepasportavęs psichologiškai blogai jausdavausi - atsirasdavo lengvas polinkis į paranoją ( kad nutruks treniruočių ciklas ir nepasieksiu rezultatų). Tačiau gyvenime dažnai pasitaiko situacijų kai pilnavertiškai realizuoti treniruotes tampa neįmanoma - atostogos, nenumatytos aplinkybės ir pan. Šiandiena į tai žiūriu kaip į galimybę persikrauti - pasiilgstu sporto, truputį atitrūkęs galiu tarsi viską daryti "iš naujo", pabėgu nuo rutinos. Tačiau niekad tokiom situacijom nepiknaudžiavau ir savęs neapgaudinėjau. Tai veikiau kaip netikėtai pasitaikiusi galimybė. Kartais reikia žengti žingsį atgal tam kad poto galėtum žengti du žingsius į priekį. Niekada sąmoningai nekuriu tokių progų "paatostogauti", stengiuosi kiek įmanydamas laikytis disciplinos. Taigi pasitvirtina tas paradoksas,kad kartais pati treniruotė nėra sunkiausia treniravimosi proceso dalis. Poilsis būtinas ne tik fizinei, bet ir mentalinei regeneracijai.

Tiesa apie presą

Pastaruoju metu internete plačiai paplitę tokie skelbimai kaip "shortcut to six pack abs" , kurie nukreipia į  "stebuklingą" programą už mažą kainą, kuri per trumpą laikotarpį padės užauginti kalades ant pilvo. Tai tampa ypač aktualu artėjant vasarai, kai yra noras pasimaivyti pleže. Įdomu tai, kad vieniems pavyksta išryškinti pilvo raumenis per mėnesį be didesnių pastangų, kiti ilgus metus laikosi atitinkamų programų, o pilvas kaip plokščias taip plokščias. Norint išryškinti pilvo raumenis svarbiausia pašalinti riebalinį sluoksnį nuo pilvo. Taigi reikia stengtis sveikiau maitintis ir reguliariai mankštintis. Tačiau labai svarbų vaidmenį vaidina genetika. Pas visus raumenų formos yra skirtingos, tas pats ir su pilvo raumenim - pas vienus presas toks, jog vizualiai matysis perdaug nesistengiant palaikyti formą, o pas kitus atrodys plokščias pilvas intensyviai sportuojant. Tai neturėtų būti pasiteisinimas - nedaryti atsilenkimų, tai turėtų būti žinia, jog reikės daugiau kantrybės norint pasiekti rezultatą. Taigi, tai dar kartą įrodo, kad pas kiekvieną žmogų fiziologiniai duomenys yra skirtingi, todėl negali būti universalios forumlės ar programos -yra tik bendros tendencijos, bendri principai. Preso vizualinis lygmuo ne visada pasako apie pilvo raumenų stiprumą - jeigu tu treniruojies, bet pas tave nesimato kaladėlių ant pilvo, o tavo draugas geria alų, bet pas jį yra išryškėję pilvo raumenys - greičiausiai pas tave presas bus stipresnis.

Motyvacija - nevykėliams.

Ne kartą esu girdėjęs klausimą: "Iš kur pas tave tiek motyvacijos?". Atsakannt į šitą klausimą galiu pasakyti, kad motyvacija man ne imponuoja visiškai. Natūraliai kyla klausimas - iš kur pas mane tuomet tiek užsispyrimo daryti tai ką darau ir nespjauti į viską? Iš kur pas mane tiek užsispyrimo eit į lauką ir bėgti krosą kai lauke blogas oras? Atsakymas paprastas - disciplina. Beto man tikrai patinka mankštinktis. Tai kokio velnio tada man reikia ieškoti motyvacijos tam kad daryčiau tai kas man patinka?
"Motyvacijos" ieškoma, tuomet kai veikla nėra svarbi ar mėgstama - nekelia pozityvių emocijų. Jeigu tau reikia motyvacijos, tai reiškia, kad tau reikia būdo pakeisti savo emocinę būseną, nes juodas darbas kurį tu galvoji kad reikia atlikti tau kelia negatyvius jausmus.
Nesakau,kad motyvacija yra blogas reiškinys. Mane visada gerai nuteikia Rockio muzika, o Švarcas įkvepia :D Tiesiog, tai nėra mano pagrindinis varomasis mechanizmas. Man nereikia kažkokios euforinės būsenos, kad pradėčiau mankštintis, ar būtinai pažiūrėti kažkokį "motyvuojantį" video - aš tiesiog imu ir darau. Mankšta padeda man geriau jaustis, jaučiuosi labiau pasitikintis savimi, atsipalaidavęs - man tai ištikrųjų patinka. Vien tas faktas kad man reikės eiti ir sutelkti visus savo organizmo resursus, sutelkti visiškai dėmesį - nuteikia mane labai teigiamai. Kai naktį atsikeliu į tualetą, aš nenoriu grįšti atgal į lovą, aš noriu imti ir pradėti treniruotis savo planchę, nes būtent tai aš numatęs kitai dienai. Mano motyvacija - aš pats. Jeigu tai nėra visiškai tai, kas tau patinka išsiugdyk discipliną, nuolatinį įprotį, neapsimoka bū priklausomam nuo kažkokios būsenos vien tik tam kad atlikti tai kas "reikia". Griežta disciplina, užsispyrimas - šitie žodžiai man daug labiau patinka, nei "motyvacija".... Motyvacija skatina svajoti tuomet kai reikia imtis realių veiksmų. Discpiplina, užsispyrimas, disciplina, disciplina, kuri yra išugdoma, motyvacija - per daug nepastovi....