Koncentracija arba " čia ir dabar"

Kad uždegti degtuką, reikia sukurti kibirkštį. Tas pats ir su treniruote - kad ji būtų pilnavertiškai efektyvi reikia sukurti raumenim kuo didesnį intensyvumą, o tai galima padaryti tik visiškai susikoncentravus. Bėda ta, kad dauguma  degtuką tik dilina, kol nudilina visą sierą taip ir nesukūrę tos kibirkšties. ( tik nereikia suprast neteisingai). Kad raumenys augtų reikia sukelti jiem šoką, į kurį organizmo atsakas būtų atsistatymas su didesniu  potencialu. Žinoma, nereikia pamiršti ir kitų ne mažiau svarbių sąlygų - poilsis ir mityba....
Taigi, raumenim reikia sukurti kibirkštį, kuri paskatintų augimą, tas įmanoma tik su atitinkama koncentracija. Natūraliai kyla klausiams - kas yra ta gera koncentracija? Tai yra visiškas susikaupimas ir atsidavimas tik vienam dalykui esamu momentu. Tai reiškia, kad per kiekvieną seriją, reikia stengtis išspausti iš savęs kuo daugiau. Bėda ta, kad protas mus apgauna - organizmas pasilieka atsarginių resursų ir neleidžia mum pasinaudoti pilnu potencialu. Taigi, kai atrodo,kad jau nebegalime padaryt nė vieno prisitraukimo, atsispaudimo ir t.t reikia priversti protą, padaryti dar, nes dažniausiai dar vienam ar dviem užtenka, o tai ir lemia skirtumą tarp sėkmės ir nepasisekimo. Arnoldas Schwarzeneggeris nebereikalo yra sakęs "protas pasiduoda pirmiau nei kūnas".
Norint pasiekt visišką koncentraciją reikai visiškai atsiduoti esamam momentui, tai reiškia palikti visas mintis ir problemas kažkur toli. Kai sportuoju, tai visas dėmesys atitinkamai raumenų grupei kurią darau. Taigi, norint rezultatų reikia užmiršti kalbėjima su draugu, nustoti žiūrėti į stebėtojus, negalima galvoti "ką aš vėliau veiksiu" ir pan. Protas turi būti čia ir dabar - tai labai svarbi sąlyga. Per daug skuba mintys? Reiškias gyvenimas chaosas, labai vertingas dalykas šiuo atveju meditacija - išmoko suvaldyti savo dėmesį. Apibendrinant, tik protas ir jo šiukšlės riboja mus nuo visiško mūsų potencialo išnaudojimo.

Kas yra teisinga motyvacija?

Sportas - pastovumo reikalaujantis procesass. Įdomu tai, kad dažniausiai visi tą žinome. Juk viskas atrodo labai paprasta - tiesiog reikia ilgai ir sunkiai dirbti ir rezultatai anksčiau ar vėliau ateis. Tačiau kaip nusiteikti mankštintis reguleriai ir be pertraukų? Kur reikia ieškoti motyvacijos šaltinio, kuris stumtų į priekį? Pabandysiu atsakyti į šiuos klausimus remdamasis savo kuklia patirtimi ir eksperimentais.
Tam, kad gerai  pažintume tam tikrą reiškinį, reikia jį išnagrinėti visapusiškai, todėl norėčiau pradėti nuo prastai pasirinktos motyvacijos. Žmonės dažnai pradeda mankštintis dėlto, kad yra įkvėpti kažkokio reiškinio, tai gali būti: vaizdelis pamatytas per youtube, sportininkas, kuris yra autoritetas, filmo herojus ir t.t  Bėda ta, kad tai sukelia labai didelias idealizacijas, o kartu ir nerealistiškus siekius kaip per metus išvystyti kūną panašų į Sylvesterio Stallonės. Papraščiau tariant tu save su kažkuo lygini ir jautiesi nepilnavertiškas. Labai gerai yra turėti tokį idealą kaip A.Schwarzeneggeris, tačiau lūkesčiai visda turi būti adekvatūs, o žmonės, labai dažnai nori greitų rezultatų, galiausiai nuleidžia rankas nieko nepešę arba griebiasi cheminių preparatų, tam, kad neatsilikti nuo savo susikurtos tikrovės. Šitoje vietoje galima būtų pabrėžti, kad raumenų masės auginimas yra ilgas procesas.
Taigi, kyla klausimas kur ieškoti teisingos motyvacijos? Dar kartą pasikartosiu - nieko tokio turėti tokius idealus, kurie daug pasiekę kaip motyvacijos šaltinį, tačiau kai reikia išsikelti tikslus jie turi būti realistiški. Kelkit aukštus tikslus, bet įvykdomus. Mano pagrindinis patarimas yra megaukitės pačiu procesu. Man patinka mankštintis, todėl nenuostabu,kad man surasti motyvacijos prisiversti sportuoti visiškai nesunku. Sportas man suteikia gerą savijautą, pasitikėjimą savimi tai kodėl turėčiau to nedaryti? Nebereikalo sakoma, kad kartais tikslo siekimas suteikia daugiau laimės nei pasiektas tikslas.
Tiesa,kad su draugu sportuodami vienas kitą raginame, ir stumiame į priekį, bet kaip surasti tinkamą treniruočių partnerį? Deja, bet dažniausiai pasirenkamas netinkamas treniruočių partneris - treniruočių metu vysto pokalbį, taip atitraukia dėmesį nuo pačios treniruotės, todėl reiktų pasirinkti tokį partnerį, kuris treniruotės metu užmirtšta visas apkalbas ir bereikalingus pokalbius ir atiduoda visą savo demesį sportui.
Labai geras motyvatorius yra priklausomybė. Jau minėjau, kad aš mėgaujuos pačiu procesu, todėl aš esu nuo to priklausomas. Kai nesportuoju ilgesnį laiką pradedu jausti psichologinį diskomfortą, lyg nesilaikau įprasto savo gyvenimo stiliaus.
Mokėjimas pasakyti "ne" gali turėti labai didelę svarbą. Tikrai atsiras, kai  vietoj treniruotės draugas siūlys alaus, kai bus proga gerai "paūžti", ir jei sutiksite per dažnai, galite pakliūti į spastus, kai nekalti išgėrimai vis dažnės kai galiausiai prarasite savo progresą. Tad verta susimąstyti ar verta dėl trumpalaikio malonumo atsisakyti rezultato? Visi girdėjime, kad "prie progos nieko tokio", aš nenoriu su tuo ginčytis, bet reikia suprasti kad ta proga negali būti kiekvieną savaitgalį, kad gali atsirasti įprotis tos progos ieškoti, kad tos progos gali vis dažnėti - jei pateisini alkoholį vieną kart per mėnesį labai didelė tikimybė,kad po kažkiek laiko pateisinsi du kartus ir taip toliau, todėl labai svarbu yra laiku pasakyti ne. Gali būt, kad prarasate dėl to draugą, kad jūsų nesupras, tačiau jūs patys renkatės savo kelia, ir žiūrit su kuriais jum pakeliui, dėl kitų nuomonės nevertą atsisakyti savo gyvenimo vertybių.